XV–XVI a. Tarp viduramžių ir renesanso
XV a. pab. – XVI a. pr. Lietuvoje vyraujantis stilius bylojo apie gotikos perėjimą į renesansą. Architektūrinė arka, po kuria vaizduojami šventieji ar biblinės scenos, nebeįrėmindavo figūros, bet atverdavo trimatę erdvę veiksmui.
Renesanso laikotarpiu ištobulėjo šešėliuoto aukso siuvinėjimo technika, pradėtos taikyti perspektyvos ir anatomijos žinios. Lietuvoje siuvinėjimo menas patyrė stiprią flamandiškų ir vokiškų kraštų įtaką.
XVII a. Auksinis gėlių barokas
XVII a. bažnytinis menas didingumu, jausmingumu, aukso spindesiu ir detalių gausa turėjo išreikšti Dievo šlovės idėją, ja perkeisdamas net Kristaus kančios temą.
Didžiausias liturginių drabužių pokytis buvo nematytas augalinių ornamentų motyvų įsivyravimas. Liturginiai rūbai tapo prabangiais gėlių sodais beveik be jokio religinio ženklo.
XVIII a. Rokoko spalvos ir klasicizmo idėjos
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“.
XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
XIX a. Tarp meistrystės ir mėgėjiškumo
XIX a. pasižymėjo persipinančių stilių ir technikų įvairove. Liturginiai siuviniai atspindėjo Lietuvoje vis dar itin mėgtą baroką, o amžiaus viduryje Europoje prasidėjęs gotikos stiliaus atgimimas pasireiškė menkai.
Vis dažniau arnoto nugaros koloną keitė kryžiaus forma. Kryžmų susikirtimo vietoje buvo komponuojami medalionai su Kristaus monogramomis, šventųjų ar Dievo Avinėlio atvaizdais.
XX a. Tradicija ar permainos
XX a. I p. liturginių drabužių išvaizda tęsė XIX a. suformuotas kryptis, tačiau šimtmetis carinėje Rusijoje, du pasauliniai karai ir sovietinė okupacija lėmė Lietuvos izoliaciją nuo Visuotinės bažnyčios gyvenimo.
Liturginės aprangos siuvimas ir siuvinėjimas patyrė nuosmukį. Išimtis – kokybe ir meniškumu išsiskiriantys grafų Tiškevičių globotos Lentvario bažnyčios liturginiai rūbai.
