Arnotas
Kryžius – Lietuva arba Vokietija, XV a. pab. –XVI a. pr. Šonų audinys – Italija,
XVI a. (?).
Vilniaus katedra.

Chronologija
XV a. pab. – XVI a. pr. Lietuvoje vyraujantis stilius bylojo apie gotikos perėjimą į renesansą. Architektūrinė arka, po kuria vaizduojami šventieji ar biblinės scenos, nebeįrėmindavo figūros, bet atverdavo trimatę erdvę veiksmui. Renesanso laikotarpiu ištobulėjo šešėliuoto aukso siuvinėjimo technika, pradėtos taikyti perspektyvos ir anatomijos žinios. Lietuvoje siuvinėjimo menas patyrė stiprią flamandiškų ir vokiškų kraštų įtaką.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Ikonografija
Arnoto nugarą puošia Kristaus Nukryžiavimo scena. Kryžmų galuose vaizduojamos Kristaus kančios scenos sunkiai atpažįstamos: apačioje – Judo pabučiavimas, kairėje – Nuplakimas, dešinėje – Vainikavimas erškėčių vainiku, viršuje – Nuteisimas.