Antepedijus
Lietuva, XVII a. pab. – XVIII a. pr.
Vilniaus katedra.

Chronologija
XVII a. bažnytinis menas didingumu, jausmingumu, aukso spindesiu ir detalių gausa turėjo išreikšti Dievo šlovės idėją, ja perkeisdamas net Kristaus kančios temą. Didžiausias liturginių drabužių pokytis buvo nematytas augalinių ornamentų motyvų įsivyravimas. Liturginiai rūbai tapo prabangiais gėlių sodais beveik be jokio religinio ženklo.
Tipologija
Liturginių drabužių komplektus dažnai papildydavo puošnūs tekstiliniai altoriaus reikmenys. Veliumas, bursa, palė – tai uždangos, vienu ar kitu metu per liturgiją dengiančios šv. Mišių taurę. Altoriaus mensos priekį puošiantys antepedijai buvo gaminami iš brangių medžiagų: šilko, brokato, aksomo, siuvinėto aukso ir sidabro siūlais, puošto aplikacija ir tapyba.
Technologija
Aplikacija – vienas seniausių audinio puošimo būdų. Ji atsirado siekiant prailginti drabužio tarnavimo laiką ir tapo išraiškinga siuvinėjimo technika. Ornamentai kuriami audinio skiautes prie pagrindo tvirtinant kuriuo nors siuvinėjimo dygsniu.
Ikonografija
Kristograma IHS žinoma nuo ankstyvosios krikščionybės laikų ir yra vienas populiariausių krikščioniškų simbolių. Tai trys pirmosios graikiško Jėzaus vardo raidės. XV a. šv. Bernardinas Sienietis išpopuliarino šią monogramą įkomponuotą apskritime su spinduliais, skatindamas Švenčiausio Jėzaus Vardo garbinimą.