Arnotas
Lietuva, XVII a. vid.
Vilniaus katedra.

Chronologija
XVII a. bažnytinis menas didingumu, jausmingumu, aukso spindesiu ir detalių gausa turėjo išreikšti Dievo šlovės idėją, ja perkeisdamas net Kristaus kančios temą. Didžiausias liturginių drabužių pokytis buvo nematytas augalinių ornamentų motyvų įsivyravimas. Liturginiai rūbai tapo prabangiais gėlių sodais beveik be jokio religinio ženklo.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.