Antepedijus
Vilnius, XVII a. II p.
Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Anksčiau priklausė Vilniau Šv. arkangelo Mykolo bernardinių bažnyčiai
Chronologija
XVII a. bažnytinis menas didingumu, jausmingumu, aukso spindesiu ir detalių gausa turėjo išreikšti Dievo šlovės idėją, ja perkeisdamas net Kristaus kančios temą. Didžiausias liturginių drabužių pokytis buvo nematytas augalinių ornamentų motyvų įsivyravimas. Liturginiai rūbai tapo prabangiais gėlių sodais beveik be jokio religinio ženklo.
Tipologija
Liturginių drabužių komplektus dažnai papildydavo puošnūs tekstiliniai altoriaus reikmenys. Veliumas, bursa, palė – tai uždangos, vienu ar kitu metu per liturgiją dengiančios šv. Mišių taurę. Altoriaus mensos priekį puošiantys antepedijai buvo gaminami iš brangių medžiagų: šilko, brokato, aksomo, siuvinėto aukso ir sidabro siūlais, puošto aplikacija ir tapyba.
Technologija
Metalo siūlais siuvinėtos puošmenos aplikuotos ant raudono aksomo. Aukštas grubokas reljefas, tapyti veidai ir rankos rodo, kad tai XVII a. II p. siuviniai. Antepedijaus apvadai senesni: ornamentas su granato motyvu plonais sidabro ir auksuoto sidabro siūlais išsiuvinėtas ant žydro šilkinio audinio.
Ikonografija
Antepedijaus centre įkomponuota spindulių apsupta Švč. Mergelės Marijos Vardo monograma, Dievo Motinos figūrėlė ir balandis – Šventosios Dvasios simbolis. Granato vaisius, pavaizduotas apvaduose, dėl daugybės mažų sėklelių tapo Bažnyčios vienybės, dėl raudonos sulčių spalvos – Kristaus kraujo simboliu.