Arnotas.
Lietuva, 1792–1799 m.
Vilniaus katedra.

XVIII a. Rokoko spalvos ir klasicizmo idėjos
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“. XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
Arnotai
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Kristaus atvaizdai ir Evangelijos scenos, augaliniai ornamentai

Kalėdiniame Vilniaus katedros arnote matoma krikščioniškų ir antikos idėjų sampyna. Arnoto nugaroje vaizduojamas Kristaus gimimas. Prakartėlę ant sparnų neša graikų dievas Chronas – laiko personifikacija. Tai Dievo Sūnaus įžengimo į laiko tėkmę alegorija.