Arnotas
Kolonos – Lietuva, XVIII a. Šonų audinys – Italija (?) arba Ispanija (?), XVIII a. I ketv.
Vilniaus katedra
Chronologija
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“. XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Technologija
Ankstyvojo rokoko bei regentystės stiliaus siuviniams būdingi lengvi elegantiški ornamentai. Sidabro siūlai klojami ir daigstomi šilkiniais dygsneliais, išgaunant vientisą smulkų geometrinį fono paviršiaus raštą. Spalvotas šilkas siuvinėjamas įvairiai, dažniausiai kryželiu arba trumpesniais ir ilgesniais lygiaisiais dygsniais, išgaunant tapybiškus spalvų perėjimus gėlių rašte ar pavienėse figūrose.
Ikonografija
Augaliniai motyvai.