Dalmatika.
Lietuva, XVIII a. pab. – XIX a. pr.
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia.

XVIII a. Rokoko spalvos ir klasicizmo idėjos
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“. XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
Dalmatikos
Dalmatika – pagrindinis diakono, pirmąjį šventimų laipsnį gavusio dvasininko, drabužis. Po arnotu ją velkasi ir kanauninkai bei vyskupai, taip išreikšdami dvasinių šventimų visumą. Drabužis, nuo IV a. tapęs  liturginės aprangos dalimi, kilo iš Dalmatijos regione nešiotos ilgos nesujuostos tunikos su plačiomis rankovėmis.
Siuvinėjimas šilko siūlais
Klasikiniu stiliumi siuvinėtoje dalmatikoje ryški šio laikotarpio tapybos kompozicijų ir temų įtaka. Siuvinėta šilku, audimą imituojančiu lygiuoju dygsniu.
Kitos biblinės scenos
Dalmatiką puošia Senajame Testamente aprašyta scena: Egipto faraono duktė su tarnaitėmis randa upės pakrantėje paliktą kūdikį Mozę ir nusprendžia jį įvaikinti.