Arnotas.
XVIII a. pab. – XIX a. pr.
Tabariškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

XVIII a. Rokoko spalvos ir klasicizmo idėjos
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“. XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
Arnotai
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Siuvinėjimas metalo ir šilko siūlais, kitos siuvinėjimo technikos
Arnotas išsiuvinėtas XVIII a. II p. būdingais grandinėlės, pumpurėlių, mazgelių dygsniais. Panašūs siuviniai, aptinkami Lietuvos ir Lenkijos bažnyčiose, priskiriami Liudvikos Mnišek-Potockos (1712–1785) dirbtuvei, veikusiai Krasičyne (Lenkija).
Kristaus atvaizdai ir Evangelijos scenos, tikėjimo simboliai, augaliniai ornamentai
Arnoto nugaroje vaizduojamas Nukryžiavimas su Arma Christi – Kristaus kankinimo įrankiais. Ši liturginės tekstilės puošyba pratęsia nuo ankstyvųjų viduramžių mene žinomą temą: įrankiai, susiję su Kristaus kančia, vaizduojami kaip ginklai, kuriais Kristus pasiekė pergalę prieš šėtoną.