Bursa
Lietuva, XVIII a.
Vilniaus katedra

Chronologija
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“. XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
Tipologija
Liturginių drabužių komplektus dažnai papildydavo puošnūs tekstiliniai altoriaus reikmenys. Veliumas, bursa, palė – tai uždangos, vienu ar kitu metu per liturgiją dengiančios šv. Mišių taurę. Altoriaus mensos priekį puošiantys antepedijai buvo gaminami iš brangių medžiagų: šilko, brokato, aksomo, siuvinėto aukso ir sidabro siūlais, puošto aplikacija ir tapyba.
Technologija
Rokoko stiliaus siuviniams būdingi lengvi elegantiški ornamentai.  Sidabro siūlai klojami ir daigstomi šilkiniais dygsneliais, išgaunant vientisą smulkų geometrinį fono paviršiaus raštą. Spalvotas šilkas siuvinėjamas lygiaisiais dygsniais, išgaunant tapybiškus spalvų perėjimus.
Ikonografija
Marijos vardas ar kelios jo raidės buvo įkomponuojami į ornamentus jau viduramžiais. Baroko laikotarpiu Marijos monograma pamėgta dar labiau, kai 1684 m. popiežius Inocentas XI įvedė Švč. Mergelės Marijos Vardo šventę kaip padėką už globą mūšyje prie Vienos. Bursa taip pat papuošta vilkdalgiais (irisais), laikomais Marijos skausmo ženklu kenčiant Kristui.