Arnotas
Lietuva, XVIII a. I p.
Vilniaus katedra.

Chronologija
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“. XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Technologija
Rokoko stiliaus arnoto sidabro siūlai buvo klojami ir daigstomi šilkiniais dygsneliais, išgaunant vientisą smulkų geometrinį fono paviršiaus raštą. Spalvoto šilko ornamentai siuvinėti kryželiu ant kanvos, išgaunant tapybiškus spalvų perėjimus gėlių rašte ir figūrose.
Ikonografija
Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai priklausęs arnotas papuoštas jėzuitų šventųjų atvaizdais. Ant arnoto nugaros išsiuvinėtas šv. Stanislovas Kostka, laikantis Kūdikėlį Jėzų. [3.8_2] Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai priklausęs arnotas papuoštas jėzuitų šventųjų atvaizdais. Arnoto priekyje išsiuvinėtas šv. Aloyzas Gonzaga.