Arnotas.
XIX a. pab. – XX a. pr.
Tabariškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

XIX a. Tarp meistrystės ir mėgėjiškumo
XIX a. pasižymėjo persipinančių stilių ir technikų įvairove. Liturginiai siuviniai atspindėjo Lietuvoje vis dar itin mėgtą baroką, o amžiaus viduryje Europoje prasidėjęs gotikos stiliaus atgimimas pasireiškė menkai. Vis dažniau arnoto nugaros koloną keitė kryžiaus forma. Kryžmų susikirtimo vietoje buvo komponuojami medalionai su Kristaus monogramomis, šventųjų ar Dievo Avinėlio atvaizdais.
Arnotai
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Siuvinėjimas šilko siūlais, kitos siuvinėjimo technikos
XIX a. pab. Prancūzijoje paplito iš balto arba auksinio audinio pasiūti drabužiai, su nugaros pusėje išsiuvinėtu kryžiumi, puoštu secesijos stiliaus augaliniu ornamentu. Šio prancūziško stiliaus pavyzdys – mašininiu grandinėlės dygsniu šilkiniais siūlais siuvinėtas arnotas.
Tikėjimo simboliai, augaliniai ornamentai
XIX a. pab. Prancūzijoje paplitusio stiliaus arnotai dažnai buvo skiriami Švč. Mergelės Marijos šventėms, todėl jų ornamentai sudaryti iš lelijų ir rožių, neturinčių spyglių – dviejų pagrindinių gėlių, siejamų su Dievo Motina. Kryžiaus centre įkomponuotos raidės IHS – Jėzaus vardo monograma.