Dalmatika.
Lietuva, XIX a. pr.
Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčia.

XIX a. Tarp meistrystės ir mėgėjiškumo
XIX a. pasižymėjo persipinančių stilių ir technikų įvairove. Liturginiai siuviniai atspindėjo Lietuvoje vis dar itin mėgtą baroką, o amžiaus viduryje Europoje prasidėjęs gotikos stiliaus atgimimas pasireiškė menkai. Vis dažniau arnoto nugaros koloną keitė kryžiaus forma. Kryžmų susikirtimo vietoje buvo komponuojami medalionai su Kristaus monogramomis, šventųjų ar Dievo Avinėlio atvaizdais.
Dalmatikos
Dalmatika – pagrindinis diakono, pirmąjį šventimų laipsnį gavusio dvasininko, drabužis. Po arnotu ją velkasi ir kanauninkai bei vyskupai, taip išreikšdami dvasinių šventimų visumą. Drabužis, nuo IV a. tapęs  liturginės aprangos dalimi, kilo iš Dalmatijos regione nešiotos ilgos nesujuostos tunikos su plačiomis rankovėmis.
Siuvinėjimas šilko siūlais, kitos siuvinėjimo technikos
Balta šilkinė dalmatika, išsiuvinėta grandinėlės dygsniu XVIII–XIX a. sandūroje, pasižymi klasikine ampyro dvasia.
Augaliniai ornamentai