Arnotas
Lietuva, XIX a. vid.
Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia
Chronologija
XIX a. pasižymėjo persipinančių stilių ir technikų įvairove. Liturginiai siuviniai atspindėjo Lietuvoje vis dar itin mėgtą baroką, o amžiaus viduryje Europoje prasidėjęs gotikos stiliaus atgimimas pasireiškė menkai. Vis dažniau arnoto nugaros koloną keitė kryžiaus forma. Kryžmų susikirtimo vietoje buvo komponuojami medalionai su Kristaus monogramomis, šventųjų ar Dievo Avinėlio atvaizdais.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Ikonografija
Rožių ir našlaičių žiedais papuoštą velykinį arnotą praturtina daugybė tikėjimo simbolių. Ieties perverta liepsnojanti širdis – simbolis, ypač išpopuliarėjęs 1856 m. popiežiui Pijui IX paskelbus Švč. Jėzaus Širdies šventę visuotine. Dievo Avinėlis ir erškėčių vainikas nurodo Kristų ir jo kančią atperkant žmoniją savo krauju. Viršuje trikampyje įkomponuota akis – Dievo Apvaizdos simbolis.
