Arnotas
Lietuva, XIX a. vid.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
Chronologija
XIX a. pasižymėjo persipinančių stilių ir technikų įvairove. Liturginiai siuviniai atspindėjo Lietuvoje vis dar itin mėgtą baroką, o amžiaus viduryje Europoje prasidėjęs gotikos stiliaus atgimimas pasireiškė menkai. Vis dažniau arnoto nugaros koloną keitė kryžiaus forma. Kryžmų susikirtimo vietoje buvo komponuojami medalionai su Kristaus monogramomis, šventųjų ar Dievo Avinėlio atvaizdais.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Technologija
Arnotas, siuvinėtas mišria technika, atspindi liaudies mene šaknis įleidusio baroko tąsą. Kartu jame pastebimas XIX a. susiformavęs naujas liturginių drabužių puošimo stilius: arnoto nugaros koloną vis dažniau ėmė keisti kryžiaus forma. Kryžmų susikirtimo vietoje komponuoti medalionai su monogramomis, emblemomis, simbolinėmis ar šventųjų figūromis.
Ikonografija
Apvaizdos akis, įkomponuota trikampyje, kalba apie Dievą – Švenčiausiąją Trejybę, visa regintį, visur esantį Kūrėją, spinduliuojantį dieviškumą ir šventumą.