Arnotas
Lietuva, XIX a. vid.
Riešės Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia
Chronologija
XIX a. pasižymėjo persipinančių stilių ir technikų įvairove. Liturginiai siuviniai atspindėjo Lietuvoje vis dar itin mėgtą baroką, o amžiaus viduryje Europoje prasidėjęs gotikos stiliaus atgimimas pasireiškė menkai. Vis dažniau arnoto nugaros koloną keitė kryžiaus forma. Kryžmų susikirtimo vietoje buvo komponuojami medalionai su Kristaus monogramomis, šventųjų ar Dievo Avinėlio atvaizdais.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Technologija
Ypatingu XIX a. bruožu tapo siuvinėjimas Berlyno vilna. Vokietijoje imta platinti siuvinėjimo ornamentų pavyzdžius, parduodamus kartu su spalvotais vilnoniais siūlais. Šie kryželiu siuvinėti ornamentai greitai persikėlė ir ant liturginių rūbų, tačiau vėliau buvo pasmerkti kaip tradicijos užmiršimas ir siuvinėjimo meistrystės praradimas.
Ikonografija
Gausiai dekoruotą arnotą praturtina tikėjimo, vilties ir meilės simboliai: kryžius, inkaras ir liepsnojanti širdis. Ypač ryškus pasifloros (kryžiažiedės) žiedų motyvas: ispanų misionieriams šios Pietų Amerikoje atrastos gėlės žiedas priminė Kristaus Nukryžiavimo detales ir tapo jo kančios simboliu.