Arnotas.
Lietuva, XX a. 3–4 deš.
Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

XX a. Tradicija ar permainos
XX a. I p.  liturginių drabužių išvaizda tęsė XIX a. suformuotas kryptis, tačiau šimtmetis carinėje Rusijoje, du pasauliniai karai ir sovietinė okupacija lėmė Lietuvos izoliaciją nuo Visuotinės bažnyčios gyvenimo. Liturginės aprangos siuvimas ir siuvinėjimas patyrė nuosmukį. Išimtis – kokybe ir meniškumu išsiskiriantys grafų Tiškevičių globotos Lentvario bažnyčios liturginiai rūbai.
Arnotai
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Siuvinėjimas metalo ir šilko siūlais
Arnotas pasižymi secesijos stiliaus audinio raštu. Centre įkomponuotas kryžius atspindi dar XIX a. sukurtą liturginių drabužių puošimo stilių: nugaros kolona pakeista kryžiaus forma su medalionu kryžmų susikirtimo vietoje.
Augaliniai ornamentai
Kryžiaus centre įkomponuotos raidės IHS – Jėzaus vardo monograma. Kviečiai ir vynuogės simbolizuoja duoną ir vyną, šv. Mišių metu perkeičiamus į Kristaus Kūną ir Kraują.