Arnotas
Lietuva, apie 1913 m.
Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia
Chronologija
XX a. I p. liturginių drabužių išvaizda tęsė XIX a. suformuotas kryptis, tačiau šimtmetis carinėje Rusijoje, du pasauliniai karai ir sovietinė okupacija lėmė Lietuvos izoliaciją nuo Visuotinės bažnyčios gyvenimo. Liturginės aprangos siuvimas ir siuvinėjimas patyrė nuosmukį. Išimtis – kokybe ir meniškumu išsiskiriantys grafų Tiškevičių globotos Lentvario bažnyčios liturginiai rūbai.
Tipologija
Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius. Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
