Arnotai
Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.
Kapos
Iš pradžių kapa buvo siuvama iš juodo vilnonio audinio ir atliko šilto apsiausto funkciją šaltuose vienuolynuose. Kapa išlaikė nuo darganų saugančio apsiausto reliktą – gobtuvą, tapusį dekoratyviu šio drabužio elementu.
Dalmatikos
Drabužis, nuo IV a. tapęs liturginės aprangos dalimi, kilo iš Dalmatijos regione nešiotos ilgos nesujuostos tunikos su plačiomis rankovėmis.
Kita liturginė apranga
XI–XII a. liturgijoje įsitvirtino mitra – vyskupo galvos apdangalas. Ant vyskupo kelių tam tikru metu per liturgiją buvo užtiesiamas puošnus audeklas – gremialas.
Liturginė tekstilė altoriaus ir bažnyčios puošybai
Altoriaus mensos priekį puošiantys antepedijai buvo gaminami iš brangių medžiagų: šilko, brokato, aksomo, siuvinėto aukso ir sidabro siūlais, puošto aplikacija ir tapyba.