Arnotai

Arnotas – pagrindinis šv. Mišių drabužis, kurį kunigas apsivelka virš kitų liturginių rūbų. Jis kilo iš romėniško pusės apskritimo formos apsiausto, saugojusio nuo šalčio, ir išlaikė jo formą per visus viduramžius.

Ilgainiui dėl rankų judesių suvaržymo arnoto šonai trumpėjo, kol  jis tapo panašus į puošnų skydą. Tik XIX–XX a. liturginiai sąjūdžiai vėl sugrąžino arnotui senovinę apsiausto formą.

Kapos

Kapa – puošnus viršutinis liturginis drabužis, kuriuo vilkima per procesijas ir įvairias liturgines apeigas, išskyrus šv. Mišias.

Iš pradžių kapa buvo siuvama iš juodo vilnonio audinio ir atliko šilto apsiausto funkciją šaltuose vienuolynuose. Kapa išlaikė nuo darganų saugančio apsiausto reliktą – gobtuvą, tapusį dekoratyviu šio drabužio elementu.

Dalmatikos

Dalmatika – pagrindinis diakono, pirmąjį šventimų laipsnį gavusio dvasininko, drabužis. Po arnotu ją velkasi ir kanauninkai bei vyskupai, taip išreikšdami dvasinių šventimų visumą.

Drabužis, nuo IV a. tapęs  liturginės aprangos dalimi, kilo iš Dalmatijos regione nešiotos ilgos nesujuostos tunikos su plačiomis rankovėmis.

Kita liturginė apranga

Liturginių rūbų komplektą papildė ir kiti elementai. Stula – ilga juosta su praplatintais galais, nuo IX a. tapusi privalomu šv. Mišių  atributu. Tuo metu į aprangos komplektą įtrauktas ir manipulis, užmaunamas ant kairės rankos dilbio.

XI–XII a. liturgijoje įsitvirtino mitra – vyskupo galvos apdangalas. Ant vyskupo kelių tam tikru metu per liturgiją buvo užtiesiamas puošnus audeklas – gremialas.

Liturginė tekstilė altoriaus ir bažnyčios puošybai

Liturginių drabužių komplektus dažnai papildydavo puošnūs tekstiliniai altoriaus reikmenys. Veliumas, bursa, palė – tai uždangos, vienu ar kitu metu per liturgiją dengiančios šv. Mišių taurę.

Altoriaus mensos priekį puošiantys antepedijai buvo gaminami iš brangių medžiagų: šilko, brokato, aksomo, siuvinėto aukso ir sidabro siūlais, puošto aplikacija ir tapyba.