Dalmatika.
Prancūzija (?), XVIII a. vid. – III ketv.
Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

XVIII a. Rokoko spalvos ir klasicizmo idėjos
Rokoko dvasią geriausiai iliustruoja XVIII a. Prancūzijos (ypač Liono) audyklų raštuoti šilkiniai audiniai, kurių ornamentais ir spalvomis sekė ir siuvinėtojai. Išskirtinai šio stiliaus bruožai – šviesios pastelinės spalvos, besisukančios lengvų gėlių girliandos, įstrižai audinio vingiuojančios „upės“. XVIII a. III ketvirtyje pastebimas posūkis link klasikos: pamėgtos aiškios architektūrinės linijos, atsinaujino susidomėjimas antikiniais motyvais.
Dalmatikos
Dalmatika – pagrindinis diakono, pirmąjį šventimų laipsnį gavusio dvasininko, drabužis. Po arnotu ją velkasi ir kanauninkai bei vyskupai, taip išreikšdami dvasinių šventimų visumą. Drabužis, nuo IV a. tapęs  liturginės aprangos dalimi, kilo iš Dalmatijos regione nešiotos ilgos nesujuostos tunikos su plačiomis rankovėmis.
Siuvinėjimas metalo ir šilko siūlais
XVIII a. III ketv. rokoko šilkinių audinių ornamentams būdingas motyvas – įstrižai audinio vingiuojančios „upės“, iš kurių išauga nedidelės gėlių puokštelės. Šis motyvas persikelia ir į siuvinėtus drabužius. Gėlėmis apkaišytos „nėrinių upės“ ornamentas atskiria lygiaisiais dygsniais išsiuvinėtas figūras.
Šventųjų atvaizdai ir augaliniai ornamentai
Dalmatikoje vaizduojami angelai ir evangelistai. Nugaroje – šv. Matas ir šv. Morkus su septyniais arkangelais, priekyje – šv. Jonas ir šv. Lukas su serafimais ir cherubinais, šlovinančiais Dievą.